Šiaulių miesto garbės piliečiai

ALFONSAS STAKĖNAS,
chirurgas

Vardas suteiktas 2000 m.

„Iškilti iki profesinės aukštumos ir būti arti žmogaus - kad tai pasiektum, iš tiesų reikia gilios gyvenimo patirties. Ir niekas negali taip pakelti ligonio dvasios, kaip gydytojo dėmesys. Alfonsas Stakėnas, kaip reta, matė kiekvieną skyriuje gydomą žmogų, analizavo sveikatą ir pagalbos galimybę” (P. Simavičius).

Alfonsas Stakėnas gimė 1925 m. ūkininkų šeimoje Papiškių kaime, 5 km nuo Čedasų, vasarą ganydavo gyvulius ir net uždarbiaudavo Latvijoje. Toliau mokėsi Kupiškio ir Rokiškio gimnazijose. 1944 m. įstojo į generolo P. Plechavičiaus Vietinę rinktinę, o ją išblaškius, tų pačių metų rudenį pradėjo studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, tačiau kitais metais už nelegalios spaudos platinimą buvo suimtas, kalintas Lukiškių, Panevėžio kalėjimuose, Vorkutos lageriuose. Iš ten ištrūkęs, tęsė studijas Vilniaus universitete. 1952 m. gavo diplomą su pagyrimu, bet negavo karininko laipsnio, nes ... buvęs represuotas. Paskirtas į Respublikinę Šiaulių ligoninę, dirbo chirurgu. 1956 m. paskirtas Šiaulių miesto Sveikatos skyriaus vedėju, ir dirbo 17 metų. 1958 m. ligoninėje įsteigtas Urologijos skyrius, kurio veiklą organizuoti teko Alfonsui Stakėnui, parengti skyriaus specialistus ir skyriui vadovauta net 41 metus. Sukaupęs ir apibendrinęs 3000 prostatos operacijų patirtį, 1968 m. apgynė kandidatinę disertaciją. 39 moksliniuose darbuose apibendrino skyriaus darbo rezultatus. Daugelį metų vadovavo Šiaulių zonos chirurgų mokslinei draugijai, skatindamas chirurgus analizuoti ir apibendrinti savo darbą. A. Stakėnas pateikė 30 racionalizacijos pasiūlymų. Jis buvo ir Šiaulių ligoninės gydytojų darbų (8 knygų) leidimo iniciatorius. Daugiau kaip 30 metų Šiaulių Medicinos mokykloje dėstė chirurgiją, teko dirbti direktoriaus pavaduotoju. 1999 m. buvo įsteigtas Šiaulių Trečiojo amžiaus universitetas ir A. Stakėnas 10 metų ėjo rektoriaus pareigas. Sudėtingą ir turtingą savo gyvenimo kelią aprašė biografinėje knygoje „Daktaro druska“ („Saulės delta“, 2011). Už nepaprastai atidų ir kūrybingą gydytojo darbą 2000 m. jam suteiktas Šiaulių miesto Garbės piliečio vardas.

 

 

BRONIUS GADEIKIS (1926–2005),
chirurgas

Vardas suteiktas 2004 m.

Nuo vaikystės buvau mokomas trijų dalykų: mylėti tėvus, mokytojus ir dievą“

Bronius Gadeikis gimė Plungėje amatininkų šeimoje, kurioje augo dvylika vaikų. Jis vienintelis iš visų vaikų išėjo aukštuosius mokslus. 1953 metais baigęs Kauno Medicinos institutą, B. Gadeikis buvo paskirtas į naujai formuojamos Respublikinės Šiaulių ligoninės Traumatologijos-ortopedijos skyrių. Daugiausia domėjosi įgimtų klubų sąnarių ankstyvąja diagnostika ir gydymu, todėl šiais klausimais tobulinosi Rygos ir Maskvos klinikose. 1966 metais jam suteikta pirma, o 1984 metais – aukščiausia ortopedo-traumatologo kategorija. Nuo 1966 metų savo iniciatyva pradėjęs reguliariai tikrinti Šiaulių Gimdymo namuose gimusius naujagimius, ieškodamas įgimtų deformacijų – klubų sąnarių išnirimų, to darbo išmokė ir Šiaulių krašto mikropediatrus. Nesveikieji naujagimiai buvo dispanserizuojami ir nuo pirmųjų dienų rūpestingai gydomi. Nors pagrindinė B. Gadeikio specializacija buvo vaikų ortopedija ir traumatologija, jis buvo puikus plataus profilio chirurgas, vadovavęs poliklinikos Chirurgijos kabinetui, o vėliau – Vaikų chirurgijos poskyriui, priklausęs Šiaulių zonos chirurgų, Respublikinėms Vaikų chirurgų ir Ortopedų-traumatologų draugijoms, parengęs per 30 mokslinių pranešimų. Buvęs Šiaulių miesto vaikų traumatologijos komisijos narys.

B. Gadeikis turėjo gražų balsą ir labai mėgo dainuoti, o dėl neišsenkančio optimizmo, linksmo ir švelnaus būdo, nuoširdumo ir atidumo pacientams buvo jų labai mėgiamas ir gerbiamas.

Už giliai ir plačiai Šiauliuose išartą vaikų ortopedijos vagą ir nuoširdų darbą 2004 m. Broniui Gadeikiui suteiktas garbingas Šiaulių miesto Garbės piliečio vardas.

 

 

ALBERTAS GRIGANAVIČIUS,
neurochirurgas

Vardas suteiktas 2005 m.

Mes medikai – sesutės ir gydytojai, labiau negu kas nors kitas atimame daugiausia dienų ir naktų iš savo šeimų, iš savęs, savo noru iš pareigos ir pašaukimo atiduodame jas ligoniams“

1960 m. su pagyrimu baigęs Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, gavau paskyrimą dirbti chirurgu Šiauliuose, specializavausi neurochirugijoje. Iškart susidūriau alkoholio išprovokuotų sunkiausių traumų, joms gydyti teko skirti daugybę bemiegių naktų ir poilsio valandų, todėl prieš įsitraukdamas į šviečiamąją blaivybės veiklą <...> buvau Sąjūdžio miesto tarybos ir Sąjūdžio Seimo narys, Gydytojų sąjungos atkūrimo iniciatyvinės grupės, o vėliau valdybos narys, „Medicinos žurnalo“ žurnalo redkolegijos narys, Lietuvos neurochirurgų ir Šiaulių chirurgų draugijų valdybų narys, Knygnešių ainių draugijos valdybos narys, Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio prezidiumo narys ir Šiaulių skyriaus pirmininkas, Lietuvos samariečių bendrijos valdybos narys, miesto Bendruomenės sveikatos tarybos iniciatyvinės grupės narys ir pirmasis tarybos pirmininkas, Trečiojo amžiaus universiteto iniciatyvinės grupės narys ir Dvasinio tobulėjimo fakulteto dekanas, Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos Etikos komisijos narys, Šiaulių Šv. Jurgio parapijos komiteto narys, o nuo 1951 m. su pertraukomis Šv. Jurgio bažnyčios choristas. Redagavau (verčiau iš gydytojų kalbos į lietuvių kalbą) 6 Šiaulių gydytojų mokslinių darbų knygas, paskelbiau per 40 savo mokslinių darbų. Visada laikausi principo: jei aš neisiu, nedarysiu, kitas neis, nedarys, tai kas gi eis ir darys? <...>.

Negalėjau pasyviai stebėti, kas vyksta aplinkui, taikstytis su negerovėmis ar nesidžiaugti gražiais laimėjimais. „Šiaulių televizijai“ parengiau 12 videofilmų „Blaivumas – gyvenimo laimė“. Periodiniuose leidiniuose paskelbiau kelis šimtus straipsnių. Dauguma straipsnių mintyse gimė einant į darbą, iš darbo arba naktimis važiuojant konsultuoti į Šiaulių krašto rajonines ligonines.

 

 

JŪRA NIJOLĖ VIKTORIJA DAULENSKIENĖ,
neurologė

Vardas suteiktas 2010 m.

Man blogų žmonių neteko sutikti. Mano visas gyvenimas ėjo gerų žmonių apsuptyje“

Docentės, medicinos mokslų daktarės, humanistės, pedagogės, gydytojos, Šiaulių patriotės Jūros Nijolės Viktorijos Daulenskienės kandidatūrą 2010 m. iškėlė leidykla „Šiaurės Lietuva“. Šiaulių pedagoginiame institute vaikų neurologijos, neuropatologijos kursą J. Daulenskienė dėstė nuo 1965-ųjų iki 2003-ųjų metų. <...>.

Iki šiol gatvėje ją užkalbina buvusių mažųjų pacientų mamos: „Daktare, ar prisimenate mano Sauliuką?“, „Mano sūnui neleidote eiti į pagalbinę mokyklą, sakėte, jis protingas vaikas, o štai praėjusią savaitę jis apsigynė daktaro disertaciją“.

Šiauliai nebuvo tas miestas, kuriame svajojo gyventi. Bet jame gyvena jau daugiau nei pusę amžiaus. Nuo 1957 m., baigusi Kauno medicinos institutą, atvažiavo paskui savo vyrą dirbti vaikų gydytoja. Penkerius metus dirbo, vėliau mokėsi, tapo neurologe. „Šiauliuose pakliuvau į nuostabų gydytojų kolektyvą. Didžiausias džiaugsmas buvo ateiti į skyrių, prieiti prie vaikų ir jiems padėti. Koks baisumas buvo, kai mirė mano pirmas ligoniukas. Dar studentė būdama turėjau iliuziją, kad jeigu žmogus suserga, tai ateina gydytojas ir visada pagydo. Tikėjau, kad galėsiu visada padėti ir gelbėti“, – sakė vaikų neurologė. Gydytoja prisimena, kad Šiauliuose „už rankos, ją vedė“, mokė dirbti ir vyriausioji ligoninės pediatrė Jusytė, ir pirmoji seselė, su kuria dirbo apylinkės gydytoja, ir gydytojų vairuotojas. O jeigu ne šviesaus atminimo chirurgas Zigmas Vaišvila, nebūtų tapusi neurologe <...>.

Šiandien, jaučiasi laiminga, kad liko Šiauliuose: „Šiauliai pasidarė tokie artimi, tokie savi. Kas šiandien žeidžia skaudžiausiai? Netiesa, neteisybė, godumas, – sako gydytoja. – Palinkėčiau kiekvienam suvokti tikrąsias gyvenimo vertybes: tiesą, artimo meilę, dvasingumą. Jos padės išgyventi sunkiausią minutę, nes galima bus remtis vienam į kitą, žiūrėti tiesiai vienas kitam į akis ir džiaugtis, būti pasiruošusiam padėti, jeigu greta stovinčiam to reikia“.

Paskutinė atnaujinimo data: 2019-01-22