Nusipelnę Lietuvos medicinos darbuotojai

JONAS NAINYS,

(1891–1971) terapeutas

Vardas suteiktas 1960 m.

Gimė Geldvainiuose, Šiaulių apskr. 1916 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, o 1916 m. – Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. 1918 m. įstojo į Lietuvių mokslo draugiją, vėliau – į Medicinos draugiją, domėjosi terapijos problemomis, rašė mokslinius straipsnius Vokietijos ir Rusijos žurnalams. 1919–1922 m. dirbo gydytoju Radviliškyje, o paskui perkeltas į Kretingą apskrities gydytoju. Kartu dirbo laisvai samdomu mokytoju Kretingos progimnazijoje, o vėliau – Kretingos vidurinėje mokykloje. Buvo Kretingos miesto tarybos narys, Šv. Vincento Pauliaus labdaros draugijos narys, Pranciškonų gimnazijos tėvų komiteto pirmininko pavaduotojas, Kretingos Šaulių rinktinės sanitarijos viršininkas.

Nainiai užaugino sūnų Vytautą Joną (1923–1989), kuris tapo mokslininku antropologu, buvo Kauno Medicinos instituto Teismo medicinos katedros vedėjas, Gydomojo fakulteto prodekanas, rašė vadovėlius studentams.

1940 m. Jonas Nainys paskirtas Šiaulių apskrities gydytoju ir miesto ligoninės Terapijos skyriaus vedėju, pastarąsias pareigas ėjo iki 1968 m. Dėl pablogėjusios sveikatos atsisakė skyriaus vedėjo pareigų ir dirbo gydytoju konsultantu. Po Antrojo pasaulinio karo buvo Šiaulių Medicinos mokyklos direktorium.

Jonas Nainys buvo labai turtingos dvasios gydytojas, labai nuoširdus ir atidus bendradarbiams ir pacientams, turėjo didelį autoritetą Šiauliuose ir Šiaulių krašte, išaugino daug aukštos kvalifikacijos gydytojų ir medicinos seserų. 1960 metais jam vienam pirmųjų Šiauliuose suteiktas pasiaukojančiu darbu pelnytas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas.

KAZIMIERAS KNIZIKEVIČIUS,
(1915–2006)

gydytojas rentgenologas
Vardas suteiktas 2005 m.

"Geras gydytojas yra ne tik geras specialistas, profesionalas, bet ir šiltai užjaučiantis visus savo pacientus, juos suprantantis ir mylintis“

Kazimieras Knizikevičius gimė Pasvalio rajono Talkokių kaime. 1943 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. 1944 m. paskirtas Joniškio ligoninės ir ambulatorijos vedėju, atkūrė Antrojo pasaulinio karo sugriautą Joniškio rajono sveikatos apsaugos sistemą. 1950 m. po administracinės teritorinės reformos paskiriamas Šiaulių srities Sveikatos apsaugos skyriaus vedėju. Kartu pradėjo dirbti ir Šiaulių Respublikinės ligoninės gydytoju rentgenologu. 1953 m. paskirtas Respublikinės ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Jo tikslas – aprūpinti ligoninę pažangiausia technika ir technologijomis, sukurti Šiauliuose sveikatos apsaugos sistemą. Vadovaujant K. Knizikevičiui, Šiauliuose buvo baigta naujos Respublikinės ligoninės statyba, iškilo nauji gydymo įstaigų pastatai, įsteigta naujų specializuotų ligoninių ir dispanserių, išsiplėtė poliklinikų ir ambulatorijų tinklas, išaugo nauja specialistų karta, pradėtas mokslinis tiriamasis darbas. Jo vadovaujami septyni gydytojai apgynė disertacijas ir gavo mokslinius vardus. Kartu K. Knizikevičius drbo ir gydytoju rentgenologu, aktyviai dalyvavo Šiaulių krašto Rentgenologų mokslinės draugijos darbe, rengė leidinius ir organizavo mokslines konferencijas. Jam suteiktos aukščiausioji gydytojo rentgenologo ir 1-oji sveikatos apsaugos organizatoriaus kategorijos, apdovanotas medaliais garbės raštais ir kitokiais pagarbos ženklais. Gimimo 90-mečio proga 2005 m.) su teiktas Nusipelniusio sveikatos apsaugos darbuotojo garbės vardas, įteiktas garbės ženklas „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai”. Sulaukęs pensinio amžiaus, dar 23 metus dirbo rentgenologu, ugdė jaunus specialistus. 40 metų rašė Šiaulių krašto sveik tos apsaugos istoriją. 2006 m. rugsėjo 7 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu jam suteiktas Šiaulių miesto Garbės piliečio vardas.

PETRAS SIMAVIČIUS,

ligoninės generalinis direktorius

Vardas suteiktas 2005 m.

"Savo darbui pasišventę medikai ne tik naudojosi gydymo įstaigos suteikiamomis galimybėmis, bet ir patys diegia naujoves.“

Petras Simavičius 1972 m. baigęs Kauno medicinos institutą, pradėjo dirbti Šiaulių gimdymo namuose, nuo 1974 m. Šiaulių r. centrinėje Kuršėnų ligoninėje akušeriu-ginekologu, vėliau skyriaus vedėju, vyriausiuoju gydytoju, nuo 1996 m. – Šiaulių ligoninės generaliniu direktoriumi.Vadovauja vienai iš stambiausių Lietuvos klinikų – Respublikinei Šiaulių ligoninei. Pagal lovų skaičių tai trečioji daugiaprofilinė šalies ligoninė. Vykdant šalies administracines reformas Respublikinė Šiaulių ligoninė kurį laiką buvo netekusi respublikinės ligoninės statuso. Tačiau realųjį ligoninės statusą be paliovos demonstravo ligoninėje kuriamos diagnostikos ir gydymo galimybės, pasiekta didelės grupės profilių aukščiausiojo III lygio paslaugų licencija, įgyvendinami investiciniai projektai. Nuoseklaus valdymo dėka įspūdingą paslaugų pertvarkymą įvykdžiusi Šiaulių ligoninė vėl 2011 m. įgijo Respublikinės ligoninės statusą. Nuo pat jo veiklos pradžios ligoninė kasmet dalyvauja vairių medicinos įrangos programų. Europos Sąjungos struktūrinių fondų, Norvegijos finansinių išteklių gavimo ir jų taikymo sveikatos apsaugos optimizavimo projektuose. Dabar ligoninėje per metus atliekama daugiau kaip 18 tūkst. chirurginių operacijų. Dienos vidurkis – 35 operacijos. Ligoninėje įdiegta moderniausia šalyje 64 sluoksnių kompiuterinė tomografija, taikoma branduolio magnetinio rezonanso diagnostika. Išskirtinis generalinio direktoriaus darbo rezultatas – Šiauliuose įgyvendintas radioterapijos modernizavimo projektas.Dėl technologijų ir specialistų pasirengimo Respublikinė Šiaulių ligoninė tapo viena iš svarbiausių onkologijos centrų Lietuvoje.

2005 m. P. Simavičiui suteiktas Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas ir Garbės ženklas. 2006 m. P. Simavičius pelnė medikų bendruomenėje gerai žinomą „Metų vadovo“ nominaciją, skiriamą už nuopelnus sveikatai. 2008 m. įteikta Lietuvos Ministro Pirmininko vardinė dovana ir padėkos raštas.

ROMALDAS STANKEVIČIUS,

I kardiologijos skyriaus vedėjas

Vardas suteiktas 2008 m.

"Nuolatinė sunkių ligonių priežiūra, išskirtinis dėmesys – didžiulė gydymo sėkmė ūmaus infarkto atveju <...>. Žmogus išgyvena, jei laiku sulaukia tinkamos pagalbos“

1965 metais baigė Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą aukščiausiais įvertinimais. Svajojo tapti diplomatu ir ketino studijuoti Maskvos tarptautinių santykių institute. Svajonė buvo nepasiekiama, nes reikalauta ypatingų rekomendacijų, partinių rezoliucijų. Studijavo Kauno medicinos instituto Gydomajame fakultete, kur įgijo terapeuto specialybę. Sukūrė šeimą. Studentų šeima planavo rinktis paskyrimą Veisėjuose ar Lazdijuose. Tačiau aukšti pažymiai koregavo planus – buvo pasiūlyti siuntimai į Klaipėdą, Panevėžį arba Šiaulius. Pasirinko Šiaulius, nes čia anuomet buvo nauja ligoninė. Čia dirba nuo 1972 m., nuo 1981 m. – Kardiologijos skyriaus vedėju. Naujajam ligoninės rezidentui buvo paskirtas darbas Terapijos skyriuje. Labiausiai norėjosi dirbti poliklinikoje apylinkės terapeutu, tačiau nebuvo vietos. Dirbti buvo labai sunku. Visi ligoniai, ir kardiologiniai, ir plaučių ligomis sergantys, buvo gydomi tame pačiame skyriuje, nes profiliavimo nebuvo. Ypač kildavo problemų, kai drauge su lengvesnės būklės ligoniais gulėdavo sunkus ligonis. Stropiam jaunam gydytojui buvo pasiūlytos ordinatoriaus pareigos. Pradėjo mokytis dirbti pirmuoju ligoninės įsigytu gastroskopu. Gilintasi į virškinimo organų ligas, jų diagnostiką bei gydymą. Teko stažuotis ne tik Vilniuje, bet ir Maskvoje, kai buvo pastatytas naujas Chirurgijos korpusas. Buvo įsteigtas Kardiologijos skyrius, kuriam vadovauti ėmėsi R. Stankevičius.

2004 m. apdovanotas Lietuvos kardiologų asociacijos aukso medaliu už nuopelnus įkuriant asociaciją ir už darbą asociacijoje.

2005 m. apdovanotas Lietuvos kardiologų draugijos aukso medaliu.

2008 m. suteiktas Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas.

ROMAS SADAUSKAS,

pulmonologas

Vardas suteiktas 2008 m.

"Mane pasirinko liga. Ar mano gyvenimas jums atrodo nevykęs, ar aš panašus į invalidą?“

Mokydamasis Kėdainių gimnazijoje R. Sadauskas ypač domėjosi žmogumi, žmonių santykiais. Pastaroji sritis net labiau domino nei žmogaus gydymas. Tačiau kai gimnazistui buvo nustatytas didelis plaučių audinio sukalkėjimas ir paaiškėjo, jog yra paveldėjęs polinkį sirgti tuberkulioze, nusprendė rinktis mediciną. R. Sadauskas mokėsi vienu metu dviejose aukštojo mokslo įstaigose: Kūno kultūros institute ir Kauno universiteto Medicinos fakultete. Stigdavo laiko. Ypač kai tapo net trijų sporto šakų Lietuvos rinktinių nariu. R. Sadauskas beveik neabejojo, ateityje studijuos Maskvoje arba Leningrade ir gilinsis į chirurgiją. Absolvento ateitį ėmė rikiuoti nuo žmogaus nepriklausančios jėgos – sunkiai susirgo. Diagnozuota plaučių tuberkuliozė. Buvo viršytos organizmo galimybės, ir ligos išvengti nepavyko. 1958 m. Romui Sadauskui buvo pasiūlyta vykti į Šiaulius ir imtis naujai statomo Tuberkuliozės dispanserio vyriausiojo gydytojo pareigų. Gydytojas nusprendė, jog toks projektas, pagal kokį statoma ligoninė, mūsų gamtinėms sąlygoms netiks. Vyriausiasis gydytojas nusprendė balkonus apjuosti mūro sienomis ir įrengti daugiau palatų ligoniams. 75 vietų ligoninė išaugo iki 150 lovų gydymo įstaigos. Vienas kolega įskundė anuometinei valdžiai. Ligoninę užgriuvo komisija. Jaunas vadovas buvo nubaustas už finansinės drausmės pažeidimą, gavo papeikimą ir buvo pašalintas iš pareigų. Atsinaujinusią plaučių tuberkuliozę jaunas gydytojas priėmė kaip ženklą, jog turi likti ten, kur yra, ir dirbti gydytojo klinicisto darbą. R. Sadauskas dalyvauja sveikuolių veikloje ir kitus moko sveikos gyvensenos. Atsikvėpti pasiseka tautinių šokių kolektyvo „Kalatinis“ repeticijose bei koncertuose.

Suteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas ir Garbės ženklas.

EUGENIJUS MIKALIŪNAS,

Psichiatrijos klinikos direktorius, psichiatras

Vardas suteiktas 2009 m.

"Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“

Gimė 1951 m. sausio 31 d. Sedoje (Mažeikų raj.). Gydytojas psichiatras. 1968 m. baigė Skuodo vidurinę mokyklą. 1969–1974 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1975–1978 m. Rokiškio psichiatrijos ligoninės psichiatras, 1978–1989 m. – vyriausiojo gydytojo pavaduotojas. Nuo 1989 m. Šiaulių psichiatrijos ligoninės direktorius, 1998–1999 m. Šiaulių aukštesniosios mokyklos dėstytojas. Parengė knygą „Psichiatrinė reabilitacija“ (1998). Suteikta aukščiausia gydytojo psichiatro kvalifikacinė kategorija (1990). Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas (1992–1995), Pasaulinės psichosocialinės reabilitacijos asociacijos sekretorius Lietuvai (1996–2000), šios asociacijos prezidentas Lietuvai (1998–2004), turi gydytojo psichiatro licenziją. Kvalifikaciją kėlė tobulinimosi kursuose Sankt-Peterburge (Rusija, 1978), Maskvoje (Rusija, 1982, 1989). Stažavosi Kellokoski (Suomija, 1991), Sandvikeno (Švedija, 1996), Etten-Leur (Olandija, 1996) Roskildo (Danija, 1992–1993) psichiatrijos ligoninėse, Gotlando bendruomenės psichiatrijos klinikoje (Švedija, 1996), Stokholmo (Švedija, 1998) Malmo (Švedija, 2002) universitetuose, Frankfurto prie Maino psichiatrijos tarnybose (Vokietija, 2001). Skaitė pranešimus Ispanijoje (1996), Estijoje (1997, 2000), Suomijoje 1997), Vokietijoje (1999), Lietuvoje (2000). Įgyvendino 2 ilgalaikius tarptautinius psichosocialinės reabilitacijos projektus. Atliko klinikinį medikamentų, skirtų gydyti šizofreniją ir depresiją, tyrimą (1999–2000). Pasaulinės sveikatos organizacijos Europos biuro destignatizacijos programos patarėjas, konsultantas (1999–2005); moksl. red., atsakingas už lietuvišką knygos „Psichiatrinė reabilitacija“ (1998) ir už „10 metų bendradarbiavimo psichiatrijoje tarp Lietuvos ir Švedijos įvertinimas“ parengimą ir išleidimą (2003). Sukūrė bei įgyvendino psichosocialinės reabilitacijos programą ir sistemą Šiaulių psichiatrijos ligoninėje. Suteiktas Nusipelniusio Lietuvos sveikatos darbuotojo vardas.

ALBERTAS NORVAIŠA,

neurochirurgas

Vardas suteiktas 2010 m.

"Jau teko fiksuoti visus slankstelius nuo kaklo iki kryžkaulio“

1945 metais gimusio Alberto Norvaišos gyvenimas nelepino. Baigęs Plungės vidurinę mokyklą įstojo į Kauno medicinos institutą, gydytojo diplomą įgijo atitarnavęs sovietinėje kariuomenėje, devynerius metus Radviliškio ligoninėje dirbo chirurgu, trejus metus – Chirurgijos skyriaus vedėju, traumatologijos, neurochirurgijos baruose. Kaupė praktinio darbo patirtį. Perspektyvus gydytojas pakviestas dirbti neurochirurgu į Šiaulius. Stažavosi Minske, Leningrade Charkove, įgijo I kategorijos neurochirurgo kvalifikaciją. 1992 m. ligoninė įsigijo kompiuterinį tomografą, vėliau – magnetinio rezonanso, telerentgeno aparatus galvos smegenų ir stuburo ligoms, traumoms diagnozuoti. Iki tol nebuvo nei metodikos, nei priemonių traumos ar ligos pažeistam stuburui stabiliai fiksuoti. Neretai ligoniams tekdavo gulėti lovoje iki 3–4 mėnesių. Tai grėsė įvairiomis komplikacijomis. Perversmas įvyko, kai instrumentai ir medžiagos transpedikulinėms stuburo fiksacijoms buvo pradėti tiekti centralizuotai. Iniciatyvos ėmėsi Norvaiša, sėmęsis patirties seminaruose Čekijoje, Austrijoje. Transpedikulinės stuburo fiksacijos ir net unikalios antrojo stuburkaulio danties fiksacijos tapo įprastinės. Pacientus varginantis ilgalaikis gulėjimas po operacijų sutrumpėjo iki 10–14 dienų. Operuotieji anksti pradeda vaikščioti, paralyžiuotieji išsiunčiami į reabilitacijos centrus, kur mokomi prisitaikyti prie savo negalės. Dėmesio susilaukė ir neišgydomi osteoporoziniai stuburo lūžimai. A. Norvaiša, sulūžusius stuburkaulius kontroliuodamas telerentgeno aparatu, pradėjo leisti greitai kietėjantį medicininio cemento mišinį, kuris sutvirtina stuburkaulį, sumažina ar visai pašalina skausmus. Sulaukęs pensinio amžiaus, A. Norvaiša naktimis budi ligoninėje, kviečiamas daryti sudėtingesnių stuburo operacijų.

Suteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas, apdovanotas Garbės ženklu.

ROBERTAS MIKALAUSKAS,

Ortopedijos-traumatologijos centro vedėjas

Vardas suteiktas 2011 m.

"Daktaras, kaip ir kunigas, visiems žmonėms turi būti vienodas. Ar pacientas nusikaltėlis, ar tas, į kurį šovė, kurį sprogdino, – mums nesvarbu. Visais atvejais stengiamės kuo kvalifikuočiau atlikti savo pareigas“

Gimė 1951 03 30 Prienuose. Ten baigė vidurinę mokyklą (dabar Žiburio gimnazija). Baigęs Kauno medicinos institutą, 1974 m. pradėjo dirbti Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Ėjo traumatologijos skyriaus gydytojo, traumatologijos punkto vedėjo, Dainų poliklinikos vedėjo pareigas.

Už profesinius pasiekimus R. Mikalauskui suteikta aukščiausia ortopedo traumatologo kategorija. Nuo 1983 m. Ortopedijos traumatologijos skyriaus, o nuo 2013 m. – Ortopedijos traumatologijos centro vedėjas. Stažavosi Sankt Peterburge, Kurgane, Hamburge, Davose, Lunde, Vienoje. Pirmasis Šiauliuose ėmėsi protezuoti kelio ir peties sąnarius, R. Mikalauskas sukūrė sąnarių protezavimo Respublikinėje Šiaulių ligoninėje sistemą. Pirmasis Lietuvoje organizavimo mokslinę-mokomąją konferenciją klubo ir kelio sąnarių protezavimo klausimais. Ortopedai iš Vokietijos demonstravo parodomąsias operacijas konferencijos dalyviams.

Kaip aktyvus Lietuvos ortopedų traumatologų draugijos narys, R. Mikalauskas daug kadencijų buvo ir dabar tebėra valdybos narys. Gydytojas – vienas iš Šiaulių Rotary klubo steigėjas, 2009–2010 m. šio klubo prezidentas. Ryšių su Švedijos „Lions“ klubo nariais dėka gautos operacinės rentgeno aparatas. JAV Rotary klubai 5000 dol. parėmė Šiaulių tuberkuliozinę ligoninę.

Hobis: krepšinis (iki šiol sekmadieniais žaidžia sporto klube), gamta (medžiotojas ir žvejas mėgėjas), kelionės (aplankyta dauguma pasaulio kraštų).

2011 m. suteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas.

REGINA NOREIKIENĖ,

II chirurgijos skyriaus vyresnioji slaugos administratorė

Vardas suteiktas 2011 m.

„Nebūtina daryti žygdarbių, visai pakanka mažų dalykėlių, atliktų su didele meile“

Šiauliuose  gimusi ir užaugusi Regina neslepia, kad dar mokydamasi Šiaulių miesto 5-oje vidurinėje mokykloje (dabar Didždvario gimnazija ), svajojo būti gydytoja. Tačiau išvykti mokytis kitur  nebuvo galimybių ir Regina pasirinko Šiaulių medicinos mokyklą, kur 1969 metais įsigijo medicinos felčerio kvalifikaciją. Šiandien medikė nesigaili pasirinkusi šį kelią, nes 45 metus dirbo mėgstamą darbą, daug nuveikė ne tik ligoninės, bet Šiaulių krašto slaugytojų labui. Regina, gavusi medicinos felčerio diplomą, pagal paskyrimą atvyko dirbti į Respublikinę Šiaulių ligoninę. 1969 metų birželio 2 dieną jauna specialistė pradėjo dirbti Vaikų ligų skyriuje. Darbas su sergančiais vaikais suteikė nemažai patirties. 1975 metų balandžio mėnesį ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojas gydymo reikalams šviesios atminties Zigmas Vaišvila R. Noreikienei pasiūlė imtis Chirurgijos skyriaus vyresniosios medicinos sesers pareigų. Pamena medikė, jog dirbti buvo sunku, nes stigo visko: personalo, patalpų, medicininių priemonių, švirkštų, lovų, patalynės, vienkartinių pirštinių visai nebuvo. O ligonių buvo labai daug. Suaugusiųjų chirurgijos skyriuje kartu buvo gydomi vaikai, kūdikiai ir naujagimiai. Jiems buvo skirtos keturios palatos. Situacija pagerėjo, kai 1981 metais buvo pastatytas naujas Chirurgijos korpusas. Buvo įkurtas Vaikų chirurgijos skyrius. Praėjus 12 metų, kai vienas chirurgijos skyrius nebepajėgė tenkinti ligoninės poreikių, 1993 metais buvo įkurtas II chirurgijos skyrius, į kurį Regina buvo perkelta dirbti vyresniąja slaugos administratore. Skyriaus vedėju buvo paskirtas gydytojas chirurgas Vincas Abalikšta. II chirurgijos skyrius Terapijos korpuso patalpose dirbo 17 metų. Per tuos metus situacija pamažu keitėsi: atsirado vienkartinės medicinos ir slaugos priemonės bei kita medicinos įranga. Visus tuos metus ligonius teko vežti į operacinę ir atgal apie 700 metrų. Personalui buvo sunku, o ligoniams  pavojinga. Vyko slaugytojų padėjėjų kvalifikaciniai kursai. Skyriuje pradėjo dirbti slaugytojų padėjėjai. 2010 metais II chirurgijos skyrius buvo perkeltas į Chirurgijos korpuso pirmame aukšte renovuotas patalpas. Buvo galima lengviau atsikvėpti – operacinės, reanimacija buvo čia pat. Čia Regina dirbo dar trejus metus.

Daug energijos Regina Noreikienė skyrė Lietuvos slaugos specialistų organizacijos ( LSSO ) veiklai. Per 20 veiklos metų šioje organizacijoje buvo  Šiaulių skyriaus tarybos sekretorė, skyriaus direktorės pavaduotoja, 6 metus dirbo Šiaulių skyriaus direktore. 2011 metais LSSO vadovybė už aktyvią veiklą organizacijoje pristatė Reginą Noreikienę LR sveikatos apsaugos ministerijai suteikti Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardą ir apdovanoti Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo Garbės ženklu. Šiuo valstybės apdovanojimu buvo įvertintas ir pasiaukojamas Reginos Noreikienės darbas ligoninėje.

Išsipildė ir Reginos svajonė būti gydytoja. Tiesa, ją įgyvendino ne ji pati, bet dukra Audra, dirbanti Klaipėdos universitetinėje ligoninėje fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja. 2013 metų spalyje, nutraukusi darbo sutartį su ligonine, Regina džiaugiasi užtarnautu poilsiu: dažniau ir ilgiau gali bendrauti su dukros Audros šeima, anūkais Dovydu ir Viliumi.

HENRIKAS ŠČĖSNA,

kardiologas

Vardas suteiktas 2012 m.

"Profesionalu gali tapti, o žmogumi reikia būti“

Nusipelnęs Lietuvos gydytojas įsitikinęs, jog sunkiai dirba ir kitų profesijų atstovai, tik gydytojo profesija itin specifinė. Kad yra gydytojas, H. Ščėsnai neteko gailėtis nė karto. H. Ščėsnos vaikystės aplinkoje medikų nebuvo, sirgti kaimo vaikui irgi neteko, mediko profesija niekada nedomino. Šilainių kaimo (Kauno raj.) vaiką supo gyvūnai, juos Henrikas mylėjo. Mokydamasis Linkuvos aštuonmetėje mokykloje, svajojo būti veterinarijos gydytojas. Aštuntoko ekskursija į Kauno medicinos instituto anatomijos muziejų pakeitė gyvenimo planus. 1972 m. įstojo į Kauno medicinos institutą. Internatūrą atliko Kauno 2-oje ligoninėje. 1979 m. gavo paskyrimą į Šiaulių Greitosios medicinos pagalbos stotį. Čia dirbo penkerius metus. Neabejoja, jog Greitosios medicinos pagalbos stotyje turėtų padirbėti kiekvienas jaunas gydytojas: įgyjama labai vertingos skubios pagalbos patirtis. H. Ščėsna buvo pakviestas į anuometinę Geležinkeliečių ligoninę. Dvejus metus teko dirbti kardioreumatologu. Pats gyvenimas nuvedė į kardiologiją: dirbdamas Geležinkeliečių ligoninėje, naktimis budėdavo Šiaulių ligoninės Kardiologijos skyriuje. Ryžosi vėl sėsti prie medicinos vadovėlių – vyko į gydytojų stažuotes, studijavo pirminę kardiologiją. Stažuotėse sostinės medikai, kurie buvo stažavęsi Čikagoje, pasakojo apie Amerikos klinikose taikomą invazinę kardiologiją. Ne visas žinias pavykdavo pritaikyti praktikoje; gydymo įstaigoje nebuvo reikiamos įrangos angiografo. Tik 2003 m. šiuolaikinės širdies ir kraujagyslių gydymo galimybės atkeliavo į Šiaulius. Kardiologui įtampa – amžina būsena. Žmogui skauda šiandien ir pagalba turi būti suteikta nedelsiant, nes kitu atveju jos gali nebeprireikti.

Teko H. Ščėsnai dirbti ne tik skyriuje, bet ir ligoninės Konsultacijų poliklinikoje Daug sveikatos sutrikimų padeda išsiaiškinti kompiuterinis vainikinių arterijų kraujagyslių tyrimas. Kiekvienas pacientas – nauja kančia ir naujas skausmas. Dalis kančios gula ir į mediko širdį.

VAIVA MAKŠTUTIENĖ,

Ligoninės medicinos direktorė,
Lietuvos laboratorijos medicinos draugijos narė,
neetatinė sveikatos ministro konsultantė.

Vardas suteiktas 2012 m.

"Iš prigimties esu gydytoja, tačiau manyje glūdi ir lyderis“

Baigusi Akmenės vidurinę aukso medaliu rinkosi tai, ką labiausiai žinojo, nes mama dirbo ligoninėje. Nelabai ir suvokė, ką dirba kitų profesijų žmonės, nes mažame miestelyje jų lyg ir nebuvo. Baigusi gydomosios medicinos studijas pasirinko Vidaus ligų gydytojos specialybę. Pirmoji darbovietė buvo vidaus ligų dėstytojos darbas Aukštesniojoje medicinos mokykloje. Iki išnaktų sėdėta prie naujų įstatymų ir jų pakeitimų, teisės aktų. To dėl V. Makštutienė yra ir neetatinė sveikatos apsaugos ministro konsultantė, tenka dalyvauti kuriant teisės aktus. Buvo išrinkta Lietuvos laboratorijos medicinos vadybos nare. Prieš keturiolika metų jai pasiūlyta dalyvauti konkurse ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojo medicinai pareigoms. Reikėjo ne tik perprasti didelės gydymo įstaigos valdymo subtilybes, bet ir įgyti kolegų pasitikėjimą. Šiaulių universitete įgijo magistro laipsnį. V. Makštutienės darbas ligoninėje – administratorės pareigos. Svarbu padėti medikams dirbti naujai, suteikti jiems reikiamą paramą. Jai suteiktas Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas. Nors ir anksčiau gauta daug padėkų, tačiau šis įvertinimas – pirmas ir svarbiausias.

V. Makštutienei džiugu, matyti sveikstantį pacientą, tačiau pirmasis gydytojo susitikimas su pacientu – tai ir kančia, ir skausmas, ir neviltis. Tik profesionalumas, objektyvumas, šaltas protas padeda atsiriboti nuo kančios, nes svarbiausia – teisingai diagnozuoti ir skirti gydymą. Pati gydytoja jautriai išgyvena kiekvieno paciento negalę, skausmą ir atsiriboti nuo jo pavyksta tik tada, kai atitolsta nuo gydymo įstaigos rūpesčių: laisvalaikiu, būdama drauge su šeima, kelionėse. Lietuvos laboratorijos medicinos draugijos narę, neetatinę sveikatos ministro konsultantę labiausiai skaudina paciento kančia.

VINCAS ABALIKŠTA

II chirurgijos skyriaus vedėjas, chirurgas

Vardas suteiktas 2012 m.

"Operacija gydytojui ir pacientui tampa pramoga, kai nėra komplikacijų"

Ignalinos r. Saksoniškės kaime gimęs ir augęs Vincas Abalikšta buvo vienas iš geriausių Dūkšto vidurinės mokyklos mokinių. 1973 m. baigęs Kauno Medicinos institutą, internatūrą atliko Šiaulių ligoninėje. Čia dirba jau 40 metų. Teko dirbti visuose chirurgijos profilio skyriuose, poliklinikoje, specializuotis geriausiose Rusijos ir Lietuvos klinikose, iš kur parsiveždavo naujų idėjų ir metodikų: lazerinę techniką, choledochoskopiją ir kitus endoskopinius tyrimus, o nuo 1996m. teko įdiegti pažangiausią mažai invazinę videolaparoskopinių operacijų techniką. Pavesta organizuoti 1993 m. įsteigto II Chirurgijos skyriaus darbą, kuriam iki šiol vadovauja. Kartu teko eiti vyriausiojo chirurgo, Šiaulių krašto Chirurgų mokslinės draugijos pirmininko pareigas. V. Abalikštai už ilgametį kūrybingą ir vaisingą darbą 2012 m. suteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas.

Nuėjęs ne trumpą gyvenimo kelią, bandai apmąstyti, kas padėjo pasiekti kelio viršūnę, nežiūrint ekstremalių situacijų, nelaimingų atsitikimų ir apnikusių ligų. Besigelbėdamas iš tų negandų, nenoromis susiduri su medikais. Laimei, kuravusieji mane buvo tikri gydytojai, Apvaizdos pašaukti šiai profesijai.

Maloniai stebina chirurgo V. Abalikšos profesinis atidumas ir kantrybė. Pirmąsyk į jį, dar visai jauną specialistą, kreipiaus 1978 m. Jau tada atrodė, kad jam „daktarauti“ įdomu. Ne kartą teko įsitikinti, kad V. Abalikšta šios savybės nėra praradęs. Jis vienodai dėmesingas ir jauniems ir seniems, ir paprastiems ir kažkuo išsiskiriantiems visuomenėje. Apsilankęs pas jį, džiaugies, kad mato ne vien „ligų maišelį“, bet ir žmogų. Galbūt dėl to jo diagnozės nuosprendį priimi be abejonių. Chirurgas kantriai aiškina būtinybę pašalinti ligos priežastį. Nesvetimas jam ir pacientą padrąsinantis žodis. Neabejoju, ne vien laparoskopas, bet ir daktaro rankos, žmogiškumas yra V. Abalikštos autoriteto pagrindas.

ANTANAS PAULIUKAS,

medicinos direktorės pavaduotojas chirurgijai

Vardas suteiktas 2013 m.

"Jei tau visi aplinkiniai yra blogi, tai gal blogio problema yra tavyje“

Kad Respublikinės Šiaulių ligoninės medicinos direktorės pavaduotojui chirurgijai, chirurgui Antanui Pauliukui suteiktas Nusipelnusio sveikatos apsaugos darbuotojo, o ne Nusipelniusio gydytojo garbės vardas, dažną suglumino. Mat, gydytojas A. Pauliukas puikus chirurgas ir jo darbą vertina pacientai, gydymo įstaigos vadovai. Bet vyriausiasis ligoninės chirurgas ne tik operuoja – jis koordinuoja visų chirurgų darbą, o praeityje yra tekę vadovauti ne tik chirurgams, bet ir visai ligoninei.

Rokiškio rajono Panemunėlio apylinkėse gimęs ir užaugęs A. Pauliukas 1969 metais baigė Panemunėlio vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Kauno medicinos institutą. Šis specialistas tapo pavyzdžiu būsimajam gydytojui. A. Pauliukas nusprendė pats rinktis chirurgo kelią. Chirurgijos internatūrą būsimasis gydytojas atliko Šiauliuose, praktiką teko atlikti Rokiškio rajono centrinėje ligoninėje kur dirbo chirurgas K. Petrulis. Įgijęs chirurgo diplomą, A. Pauliukas atvyko dirbti į Radviliškio rajono centrinę ligoninę. Po trejų praktikos metų teko palikti operacinę dėl sveikatos problemų. Tada gydytojas ir ėmėsi administracinio darbo. Teko Radviliškio rajono centrinės ligoninės vyriausiojo gydytojo postas. Tačiau puse krūvio dirbo chirurgu. Šis darbas traukia tarsi magnetas, kurio žavesiu atsispirti sunku.

Pauliukui buvo pasiūlytos vyriausiojo chirurgo pareigos Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Medicinos direktorės pavaduotojas chirurgijai taip pat puse krūvio dirba chirurgo darbą, tačiau vadovauti tenka chirurgams, kurių darbas širdžiai artimas ir suprantamas.

Gydytojui, išpjaunančiam ligas, reikia ir atotrūkio, padedančio susikaupti nelengvai dienai. Gamta tai suteikia – padeda pamiršti problemas, sustiprėti fiziškai ir dvasiškai.

NIJOLĖ RUKŠTELIENĖ,

Respublikinės Šiaulių ligoninės Sveikatos statistikos,
analizės ir skubios medicininės pagalbos skyriaus vedėja

Vardas suteiktas 2013 m.

"Labai gražus buvo mūsų gyvenimas vaikystėje – grožis ir gėris vyravo ne tik gamtoje, bet ir tėvų namuose, žmonių bendravime“.

Respublikinėje Šiaulių ligoninės 170 metų jubiliejaus proga Nijolei Rukštelienei įteiktas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro garbingiausias apdovanojimas - nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas ir nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo garbės ženklas.

Kauno miesto Vilijampolės rajone netoli buvusio „Inkaro“ fabriko, sovietmečiu gaminusio guminį apavą, buvo 18-oji vidurinė mokykla, kurią ir baigė Nijolė Stalioraitytė. Gražiame Romainių pušyne užaugusi, kur kaimynystėje gyveno dauguma gydytojai, vaikystėje suprato, jog jos vienintelis kelias – gydytojos kelias, ir pasirinko odontologo specialybę. Mokslus baigusi Kauno medicinos institute, dirbti atvyko į Šiaulius.

Likimas koregavo planus ir norus: vietoj darbo odontologijos kabineto dėl sunkios ligos pusantrų metų gydytojai teko praleisti... ligos patale. Po ligos dantų gydytojos darbo teko atsisakyti. Odontologė dirbo dėstytoja Aukštesniojoje medicinos mokykloje.

Prieš tris dešimtmečius Nijolei Rukštelienei patikėtos anuometinio Organizacinio-metodinio kabineto vedėjos pareigos.

"Po sunkios ligos anuometinis Šiaulių ligoninės vyriausiasis gydytojas, šviesios atminties Antanas Samys pasiūlė imtis Organizacinio–metodinio skyriaus vedėjos pareigų“, - prisimena gydytoja. Nuo 1983 metų spalio 20 dienos Nijolė Rukštelienė jokio kito darbo ir nedirbo.

Darbo paslapčių mokėsi iš anuometinės direktoriaus pavaduotojos A. Verbickienės, su kuria teko dirbti dešimt metų.

Skyriuje, kuriame vykdoma gydymo įstaigos medicinos dokumentų apskaita, kaupiami archyvai, teikiamos skubios medicinos pagalbos paslaugos, - didžiulės įtampos ir stropumo reikalaujantys darbai. Be to skyriaus vedėjai Nijolei Rukštelienei patikėtas ligoninės kokybės vadybos sistemos diegimas, vadovavimas medicinos auditui, tad sprendžiami visi pacientų skundai. Principingai ir reikliai gydytojai tenka vaduoti ir gydymo įstaigos vadovus jų atostogų ar išvykų metu.

Šviesios atminties vyriausiojo gydytojo Zigmo Vaišvilos statytas Chirurgijos korpusas, kuriame ir įrengtos patalpos anuometiniam Organizaciniam- metodiniam skyriui, išgyveno ir potvynį, ir kapitalinį remontą, kurio metu teko keleriems metams persikelti į kitas patalpas. Po remonto skyrius įsikurta buvusiose patalpose. Respublikinės Šiaulių ligoninės Sveikatos statistikos, analizės ir skubios medicininės pagalbos skyriaus vedėjai Nijolei Rukštelienei darbo kabinetas – tarsi antrieji, puoselėjami ir prižiūrimi namai.

RITA RUŠKYTĖ,

Vidaus ligų skyriaus vedėja

Vardas suteiktas 2013 m.

"Labiausiai gyvenime džiugina galimybė padėti kitiems ir būti reikalingai“

Respublikinės Šiaulių ligoninės Vidaus ligų skyriaus vedėja, Nusipelniusi Lietuvos gydytoja, vyriausioji vidaus ligų srities Šiaulių krašto specialistė. Rita Ruškytė sako, jog jai ne įvertinimai ir ne apdovanojimai suteikia daugiausiai džiaugsmo. „Smagu žinoti, jog esi reikalingas, kai žinai, jog tikrai gali padėti“, - sako ligoninės 170 metų jubiliejaus proga Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardu ir Nusipelniusio gydytojo garbės ženklu įvertinta medikė.

Mokytis teko Gargždų (Klaipėdos raj.) vidurinėje mokykloje. Abu tėvai buvo mokytojai, tad mokyklos gyvenimas tęsėsi ne tik mokykloje, bet ir namuose. Pažangiai ir aktyviai moksleivei teko dalyvauti ir užklasinėje veikloje. Iki šiol gydytoja prisimena ir Naujųjų metų karnavalą, kuriame šeštokė vaidino gydytoją. Pirmą kartą apsirengtas baltas chalatas sužavėjo ir tada Rita suprato, jog mokytoja, kaip jos tėveliai, tikrai nebus – ji taps gydytoja./p>

Baigusi Gargždų vidurinę mokyklą, išvyko į Kauną. Įstoti į mediciną pavyko iš pirmo karto, tad galvoti apie kitką jau nebuvo kada.

Baigusi anuometinio Kauno medicinos instituto Gydomosios medicinos fakultetą ir įgijusi terapeutės diplomą Rita Ruškytė paskyrimą gavo į Šiaulius. Pirmuosius trejus metus jaunai terapeutei teko dirbti Šiaulių centro poliklinikoje reumatologe. Dideles gydytojui galimybes suteikiantis terapeuto diplomas suteikia ir galimybių specializuotis dar siauresnėje srityje. Negavusi terapeuto darbo jauna gydytoja nusprendė rinktis ne reumatologo specializaciją, bet gilintis į kardiologiją. Tobulintis širdies ligų gydyme išvyko į Kauno kardiologijos institutą.

Deja, kardiologe taip ir netapau“, - šypsosi Lietuvos nusipelniusi gydytoja, kuriai likimas lėmė nesiblaškyti, bet imtis tos specializacijos, kurios ir mokėsi gydytojų kalvėje – terapijos.

Kardiologės sertifikatą įgijusiai jaunai gydytoja anuometinis Respublikinės Šiaulių ligoninės vadovas Zigmas Vaišvila pasiūlė vadovauti ligoninės Vidaus ligų gydymo ir diagnostikos skyriui. Tai buvo netikėtas pasiūlymas jaunai, dar trisdešimties metų neturėjusiai gydytojai.

R. Ruškytė sutiko, nes suprato, jog jai suteikiama galimybė... semtis žinių ir mokytis iš skyriuje dirbusių terapijos korifėjų: Algimanto Čepulio, šviesios atminties Henriko Surgailio, Antano Algirdo Samio, Onos Jankauskienės.

Vidaus ligų gydytoja Rita Ruškytė sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtinta vidaus ligų srities vyriausiąja specialiste Šiaulių kraštui, tad pareigų ar atsakomybės ratas vėl plečiasi. Buvo laikas, kai gydytojai teko budinčio vidaus ligų gydytojo zonoje pareigos. Tada keturiese: Rita Ruškytė, Algimantas Čepulis, Valdimaras Svalbonas ir šviesios atminties Antanas Algirdas Samys, po vieną kas savaitę, vykdavo į rajonų ligonines ir konsultuodavo sunkiausios būklės ligonius. Ir nesvarbu - kokiu paros metu, kokiomis sąlygomis.

"Mūsų mąstymas buvo kitas – garbės reikalu buvo būti atsakingu už zoną, tad apie papildomą atlygį ir minčių nebuvo“, - sako medikė, kuriai ir vėl tenka dalyvauti reformuojamos medicinos strateginėje pozicijoje – koordinuoti rajono ligoninių ir Respublikinės Šiaulių ligoninės vidaus ligų ligomis sergančiųjų gydymo taktiką, galimybes, spręsti organizacines problemas.

VACLOVAS VAITKEVIČIUS,

Odos ir veneros ligų centro vedėjas

Nusipelniusio gydytojo vardas suteiktas 2014 m.

"Apdovanojimas nuteikia maloniai, bet vertų yra ir daugiau..."

Lietuvos medicinos darbuotojo dienos proga LR sveikatos apsaugos ministras dermatovenerologui Vaclovui Vaitkevičiui suteikė Lietuvos nusipelniusio gydytojo garbės vardą ir įteikė Lietuvos nusipelniusio gydytojo garbės ženklą – garbingiausią apdovanojimą gydytojo profesijos riteriui.

Vaikystėje apie gydytojo darbą Luokėje gimęs ir užaugęs Vaclovas mažai žinojo. 1960 metais, baigęs Luokės vidurinę mokyklą, nusprendė tapti gydytoju.

Mokslus po pirmo kurso Kauno medicinos institute teko nutraukti dėl prievolės atlikti karo tarnybą Sovietų armijoje Kaliningrade. Tačiau treji metai neatbaidė noro mokytis ir, grįžęs iš tarnybos, tęsė studijas. Sekėsi ne tik mokslas. Buvo pastebėti ir V. Vaitkevičiaus organizaciniai gebėjimai – jis paskirtas grupės seniūnu.

Grįžęs į bendrosios medicinos studijas ir baigęs Gydomosios medicinos fakultetą, V. Vaitkevičius gavo paskyrimą į Šiaulius ir 1970 metais pradėjo dirbti Šiaulių odos ir venerinių ligų dispanseryje.

Po penkerių metų V. Vaitkevičius paskirtas Vyrų skyriaus, kuriame buvo gydomi sergantieji ir odos, ir lytiniu keliu plintančiomis ligomis, vedėju.

Septintojo ano amžiaus dešimtmečio lytiniu keliu plintančių ligų pakilimas užsitęsė ir miesto valdžia ėmėsi ryžtingo žingsnio ligai pažaboti – statyti naują Odos ir venerinių ligų dispanserį. Gydytojui V. Vaitkevičiui teko rūpintis statybomis, medicinos įranga, patalpų įrengimu. 1981 m. buvo pradėta ir 1982 m. baigta naujojo Šiaulių odos ir venerinių ligų dispanserio (Vilniaus g. 267) statyba. Anuomet modernia įranga aprūpintame dispanseryje buvo įrengta 120 lovų. 1987 metais, vyriausiuoju gydytoju pradėjo dirbti Vaclovas Vaitkevičius.

Vėliau miesto valdžia nusprendė pastatą perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai, o gydymo įstaigą perkėlė į Respublikinės Šiaulių ligoninės Onkologijos kliniką, kur įkurtas Odos ir veneros ligų centras, nuo 120 lovų sumažėjęs iki šiandienos... 20 lovų: po dešimt stacionare ir Dienos stacionare. Buvęs Šiaulių krašto dermatologų draugijos pirmininkas V. Vaitkevičius jau 45 metus dirba dermatovenerologo darbą toje pačioje gydymo įstaigą, į kurią atėjo, gavęs gydytojo diplomą.

INGA BUDRIENĖ,

Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos vyriausioji slaugos administratorė

Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos vardas suteiktas 2015 m.

Pirmą kartą 2015 metų balandžio 29 d. minint Lietuvos medicinos darbuotojų dieną LR sveikatos apsaugos ministrė suteikė slaugytojoms Nusipelniusių Lietuvos slaugytojų garbės vardus ir įteikė Nusipelniusių Lietuvos slaugytojų garbės ženklus. Tarp pirmųjų nominančių ir Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos vyriausioji slaugos administratorė Inga Budrienė.

Inga Budrienė gimė ir užaugo Šiauliuose, mokėsi F. Žemaičio vidurinėje mokykloje, kurią baigusi įstojo į Klaipėdos J. Kupčinsko medicinos mokyklą, kur įgijo medicinos sesers specialybę. 2005 metais Inga baigė reabilitacijos ir slaugos studijų programą Klaipėdos universitete ir įgijo reabilitacijos ir slaugos bakalauro kvalifikacijos laipsnį.

Respublikinėje Šiaulių ligoninėje Inga pradėjo dirbti 1997 metų gegužės viduryje. Teko dirbti Priėmimo skubiosios pagalbos skyriuje medicinos seserimi, po dvejų metų - skyriaus vyresniąja medicinos seserimi, kuri 1999 metais pervadinta vyresniąją slaugytojo slaugos administratore. „Čia aš subrendau, išmokau daugelio profesijos ir gyvenimo gudrybių“, - sako medikė.

Teko Ingai vadovauti ir visai ligoninės slaugytojų komandai. 2007 metais ji buvo paskirta laikinai eiti medicinos direktoriaus pavaduotojos slaugai pareigas.

Pastačius Moters ir vaiko kliniką, Inga Budrienė nusprendė dalyvauti konkurse Moters ir vaiko klinikos vyriausiosios slaugos administratoriaus pareigoms ir konkursą laimėjo. Šiose pareigose Inga Budrienė dirbo iki 2015 metų rugsėjo vidurio. Nuo tada I. Budrinė laikinai eina medicinos direktorės pavaduotojos slaugai pareigas.

Inga Budrienė Šiaulių kolegijos Sveikatos fakultete skaito paskaitas, dirba Slaugos darbuotojų tobulinimosi centre, kur kelia kvalifikaciją slaugytojos iš viso Šiaulių krašto.

TONARAS BEKERIS,

Urologijos skyriaus vedėjas.

Nusipelniusio gydytojo vardas suteiktas 2016 m.

"Mano darbe yra ir chirurgijos, ir psichologijos, ir teatro"

Tonaras Bekeris gimė 1949 m. sausio 8 d. Šiauliuose.

1973 m. birželio 29 d. baigė Kauno medicinos instituto medicinos fakultetą, kur jam pripažinta gydytojo kvalifikacija. 1974 m. Respublikinėje Šiaulių ligoninėje baigė vienų metų internatūrą chirurgijoje.

Tonaras Bekeris Respublikinėje Šiaulių ligoninėje pradėjo dirbti 1975 m. spalio 16 d. Urologijos skyriuje gydytoju urologu. 1992 m. gegužės 20 d. buvo atestuotas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos gydytojų urologų atestavimo komisijos ir jam patvirtinta urologo aukščiausioji kvalifikacinė kategorija.

Nuo 1999 m. balandžio 26 d. Tonaras Bekeris paskirtas Urologijos skyriaus vedėjo pareigoms ir papildomu darbo krūviu gydytoju urologu litotripsijoms, kur dirba iki šiol.

Tonaras Bekeris nuolat kelia savo kvalifikaciją ne tik Lietuvoje, bet dalyvauja įvairiose tarptautinėse urologų asociacijos konferencijose, Europos urologų draugijos kongresuose ir stažuotėse įvairiose pasaulio šalyse.

Respublikinės Šiaulių ligoninės Urologijos skyriuje gydomi pacientai ne tik iš Šiaulių miesto, bet iš visos Šiaulių apskrities, su sunkiomis ligomis, kur Urologijos skyriaus vedėjas, gydytojas urologas Tonaras Bekeris įdeda daug pastangų, kad sudėtingomis urologijos srities patologijomis pacientai gautų gydymo naudą ir geresnę gyvenimo kokybę.

Tonaras Bekeris labai gerbiamas ir mylimas kolektyvo bei pacientų, už nuoširdų ir rūpestingą pacientų gydymą jam ne kartą yra pareikštos padėkos.

Jis nuolat rūpinasi Šiaulių miesto ir krašto pacientų sveikata, gyvena jų skausmais ir rūpesčiais, padėdamas ne vien vaistais, bet ir maloniu žodžiu. Tonaras Bekeris savo patirtį ir žinias nuolat perduoda ne tik medicinos personalui, bet ir atvykstantiems į Respublikinę Šiaulių ligoninę medicinos studentams ir gydytojams rezidentams.

Suteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas ir apdovanotas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės ženklu už ilgametį, sąžiningą, nuoširdų darbą, rūpestį ir širdies šilumą pacientams bei aukštą profesinę kompetenciją Medicinos darbuotojo dienos proga.

VALERIJUS LAPŠINAS,

Vaikų intesyviosios terapijos skyriaus vedėjas

Vardas suteiktas 2017 m.

"Jei skyriuje dirbtų tik vienas nusipelnęs gydytojas, tai darbas ne tik kiekvieną dieną, bet ir savaitgaliais bei švenčių dienomis paprasčiausiai nevyktų"

Valerijus Lapšinas gimė 1956 metų gegužės 5 dieną Rezeknėje (Latvija). 1980 metais atvyko studijuoti iš Kaliningrado į Kauno medicinos institutą, kurį baigęs įsidarbino Klaipėdos ligoninės vaikų intensyviosios terapijos skyriuje. Dirbti į Respublikinę Šiaulių ligoninę atvyko 1986 metų gegužės 11 diena gydytoju anesteziologu-reanimatologu. Po metų jaunam gydytojui suteikta I gydytojo anesteziologo-reanimatologo kvalifikacinė kategorija. 1997 metais jam patvirtinta aukščiausia vaikų intensyviosios terapijos ir reanimacijos gydytojo kvalifikacinė kategorija.

Valerijus Lapšinas nuo 1991 metų spalio mėnesio paskirtas Vaikų ligų stacionaro skyriaus vedėju. Jo pagalba ir rūpesčiu įsteigtas vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius, iki tol buvęs drauge su suaugusiųjų reanimacija. 1992 metais V. Lapšinas paskirtas šio naujai įsteigto skyriaus vedėju. Vadovo rūpesčiu buvo įvykdytas projektas su Šveicarijos specialistais ir įrengtas modernus, šiuolaikiškas vaikų intensyviosios terapijos skyrius.

2009 metų gruodžio 23 d. skyrius buvo perkeltas į Moters ir vaiko kliniką, kur gydytojas iki šiol vadovauja Vaikų intensyviosios terapijos skyriui ir dirba šio skyriaus vaikų gydytoju anesteziologu-reanimatologu.

VITA TAMOŠAUSKIENĖ,

Moters ir vaiko klinikos Akušerijos skyriaus vyresnioji akušerė administratorė

Vardas suteiktas 2017 m.

"Darbas ligoninėje niekada nenusibosta, o dirbti akušere jai buvę daug maloniau ir įdomiau, nei dirbti administracinį darbą"

Vita Tamošauskienė gimė 1960 metų spalio 21 dieną Kinkių kaime (Akmenės raj. Papilės apylinkė). 1981 metais baigė Šiaulių medicinos mokyklą, kur įgijo akušerio kvalifikaciją. Nuo tų pačių metų gegužės 14 dienos pradėjo dirbti Šiaulių miesto gimdymo namų Priėmimo kambario akušere. Nuo 1988 metų kovo pradžios perkelta į gimdyklą akušerės pareigoms.

1991 metų spalio 30 dieną suteikta pirma stacionaro akušerio kvalifikacinė kategorija.

Nuo 1998 metų spalio 1 dienos V. Tamošauskienė paskirta Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Akušerijos skyriaus vyresniosios slaugytojos - slaugos administratorės pareigoms. Patyrusiai slaugytojai 2004 metais buvo patikėtos Akušerijos-ginekologijos klinikos vyresniojo akušerio administratoriaus pareigos.

Nuo 2010 metų kovo 10 dienos iki šiol Vita Tamošauskienė dirba Moters ir vaiko klinikos Akušerijos skyriaus vyresniojo akušerio administratoriaus pareigose. Savo kvalifikaciją akušerė nuolat kelia tarptautinėse konferencijose, seminaruose. Stropi, pareiginga, reikli sau ir kitiems, jautri pacientams, nuoširdi kolegoms specialistė daug energijos skyrė 1992-2009 metais Moters ir vaiko klinikoje įgyvendinant plėtros projektą. Už ilgametį, nuoširdų ir nepriekaištingą darbą ne kartą skatinta Respublikinės Šiaulių ligoninės generalinio direktoriaus padėkomis.

LIUDA GRAŽINA BEKERIENĖ,

Vaikų ligų gydytoja,
Vaikų priėmimo, skubiosios diagnostikos ir intensyviosios slaugos skyriaus vedėja

Vardas suteiktas 2018 m.

„Aš vis dar išgyvenu dėl kiekvieno ligonio ir gydytojo darbo dar nevadinu darbu, nes medicina yra menas ir labai įdomus, kuriame nebūna vienodų dienų“

Vaikų ligų gydytoja Liuda Gražina Bekerienė gimė 1949 metais Raseinių rajone. Užaugo ir mokslus baigė Kaune. Po vidurinės mokyklos Liuda nusprendė tapti gydytoja ir įstojo į anuometinį Kauno medicinos institutą, kurį baigė 1973 metais ir atvyko dirbti į Šiaulius. Pirmiausia teko dirbti pediatre Vaikų poliklinikoje. Nuo 1976 metų pradėjo dirbti Respublikinės Šiaulių ligoninės pediatrijos skyriuje, o nuo 1991 metų jai patikėtos Moters ir vaiko klinikos Vaikų priėmimo, skubiosios diagnostikos ir intensyviosios slaugos skyriaus vedėjos pareigos, kuriose ji dirba iki šiol.

Į Šiaulius jauną gydytoją atvedė ne tik meilė medicinai. Sukūrusi šeimą su urologu Tonaru Bekeriu atvyko į Šiaulius, kur gyveno vyro tėvai. Jų namuose iki šiol ir gydytojų šeima ir gyvena, tad Liuda save vadina gera marčia, nes santykiai puikūs.

Liudos Gražinos ir Tonaro Bekerių šeimoje užaugo du vaikai. Sūnus Rokas pasirinko humanitaro kelią, studijavo prancūzų kalbą. Dukra Lina – choreografė. Tačiau abu vaikai – šokėjai. Gydytoja neslepia, jog ir ji su vyru visą gyvenimą mėgsta šokti.

Didžiausias džiaugsmas – keturi vaikaičiai: Adomas ir Gustas – dukters vaikai, bei Skaistė ir Vilius – sūnaus atžalos.

Šeima ir darbas – didžiausios vertybės Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos priėmimo, skubiosios diagnostikos ir intensyviosios slaugos skyriaus vedėjos Liudos Gražinos Bekerienės gyvenime. Klinikos vadovas prof. dr. Linas Rovas teigia, jog Nusipelniusios Lietuvos gydytojos vardą vedėja jau seniai užsitarnavo. Gerbiama kolegų, mylima mažųjų pacientų ir jų tėvelių gydytoja negaili nuoširdaus žodžio, tolerancijos, supratimo ir dėmesingumo aplinkiniams.

REGINA RUPŠIENĖ,

II chirurgijos skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja

Vardas suteiktas 2018 m.

„Dažniau nei pacientams psichologo pagalbos reikia pačioms medikėms, nes bendrauti tenka su įvairiais žmonėmis, slegia ir ligonių kančios. O ypač, kai suserga jauni ir nepavyksta jiems pasveikti.“

Respublikinės Šiaulių ligoninės II chirurgijos skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja Regina Rupšienė ligoninei paskyrė 40 metų. Ir visą tą laiką ne tik slaugo skyriaus pacientus, bet ir tvarsto operuotų pacientų žaizdas, aktyviai dalyvauja Lietuvos slaugos specialistų (LSSO) organizacijos veikloje. Pasiaukojamas medikės darbas ir neįkainojama patirtis įvertinta - Reginai Rupšienei suteiktas Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos vardas, įteiktas Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos garbės ženklas.

Romantikos aureolę slaugytojos profesijai dar vaikystėje įkvėpė Reginos mama. Medikės kelią buvo pasirinkusi vyresnioji sesuo, tad jos pavyzdiu profesiją rinkosi ir Regina. Medikė prisimena, jog mama buvo ligota, dažnai prireikdavo medikų pagalbos.

„Slaugytojos jai buvo kažkas tokio, kuo reikia didžiuotis. Mama labai vertino medikų darbą ir mumyse suformavo norą eiti tuo keliu“, - prisimena Nusipelniusi Lietuvos slaugytoja Regina Rupšienė.

Gimė Regina 1957 m. kovo 19 d. nedideliame Žemaitijos miestelyje Tryškiuose, kur ir baigė vidurinę mokyklą. Gavusi atestatą drauge su penkiomis klasės draugėmis atvyko į Šiaulius ir įstojo į anuometinę Šiaulių medicinos seserų mokyklą.

Netruko prabėgti ne tik treji mokslo metai, bet ir keturi dešimtmečiai, dirbant Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Ligoninės vyriausioji slaugos administratorė Sigita Klimavičienė sako, jog Reginai Rupšienei būdingi visi kertiniai bruožai, būdingi geram žmogui: sąžiningumas, pareigingumas, patikimumas, pagarba pacientui, kolegai. Būdingas ir teisingumas, profesionalumas, lankstumas, gebėjimas suprasti kenčiantį žmogų, kuriam reikia ištiesti pagalbos ranką. To iš slaugytojų dažniausiai tikisi pacientai ir jų artimieji, ligoninės vadovai.

II chirurgijos skyriaus vedėjas Vincas Abalikšta ypač vertina per keturis darbo dešimtmečius Reginos sukauptą patirties bagažą, jos jautrumą ir spėrų darbą, kuriam retai prilygsta kolegės. Patyrusi medikė spėja ne tik rūpintis pacientais, bet ir darbuotojais bei būsimaisiais medikais – Šiaulių valstybinės kolegijos Sveikatos fakulteto studentais.

Įgijusi slaugytojos diplomą Regina gavo paskyrimą dirbti Respublikinės Šiaulių ligoninės I chirurgijos skyriuje. Galėjo vykti dirbti ir į Kauną, bet pasirinko Šiaulius - arčiausiai namų. Jauną slaugytoją dirbti mokė skyriaus vyresnioji administratorė Regina Noreikienė. Vyresnioji kolegė buvo teisinga, reikli, jaunam žmogui daug padėdavo, pamokydavo.

Šiandien Regina su šeima gyvena Kuršėnuose. Dukra Vaida su šeima įsikūrė Kaune ir dirba anglų kalbos mokytoja. Sūnus Gediminas – verslininkas Šiauliuose. Didžiausias Reginos džiaugsmas - trys vaikaičiai Emilis, Vaidas ir Gustė.

ASTA SABALIAUSKIENĖ,

Nefrologijos-toksikologijos skyriaus vyresnioji slaugos administratorė

Vardas suteiktas 2018 m.

„Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos vardo vertos visos ligoninėje dirbančios slaugytojos, neišvažiavusios į Europą slaugyti senelių ar neįgaliųjų. Nes jos nepabūgo mažų atlyginimų ir sunkaus darbo"

Baigusi Akmenės rajono Ventos vidurinę mokyklą Asta įstojo į anuometinę Šiaulių medicinos seserų mokyklą. Merginai patiko Šiauliai, viliojo ir darbas ligoninėje. Įgijusi slaugytojos diplomą 1983 metais įsidarbino Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Tuo metu daugelyje ligoninės skyrių stigo slaugytojų, buvo galima rinktis skyrių, kuriame norėtų dirbti. Astai atrodė, jog reikia eiti ten, kur sunkiausia. O sunkiausia ir įdomiausia jai – operacinėje. Tačiau darbui operacinėje slaugytojų niekas neruošė – reikėjo lankyti kursus, mokytis iš naujo. Fanatizmą šiai profesijai įdiegė operacinės vyresnioji slaugytoja Vida Dominauskaitė. Jos mokymu svarbiausia gyvenime yra darbas. Tada tik namai, šeima. Tai ir liko galvoje iki šiol.

Aštuonerius metus Asta dirbo slaugytoja operacinėje. Tuo pat metu skubėdavo ir į privatų gydytojų kabinetą, kur dirbo bendruomenės slaugytoja.

Sukauptos patirties prireikė, kai 1990 metais Operacinės skyriaus slaugytoja drauge su gydytoju nefrologu Algirdu Tamošaičiu, buvo pakviesta įkurti Nefrologijos-toksikologijos skyrių.

Aštuoneri metai, dirbant Operacinės skyriuje, jau buvo suformavę supratimą, kokio personalo reikia.

Pirmiausia medikei teko vykti į specialius mokymus iš kurių grįžusi ir sužinojo, kad kurti reikės visą Nefrologijos-toksikologijos skyrių su hemodializės poskyriu. Pasak Astos Sabaliauskienės, hemodializės - labai sunkus darbas. Į procedūras atvyksta žmonės, sergantys inkstų nepakankamumu, dažniausiai neturintys vieno inksto. Jie į procedūras, atliekamas 3-4 kartus per savaitę po keturias valandas, eina kaip į darbą.

Nuo pirmos Nefrologijos-toksikologijos skyriaus gyvavimo dienos vyresniąja slaugos administratore dirbusiai Astai Sabaliauskienei teko ne tik administracinis darbas. Tenka dirbti ir slaugytoja.

Asta neabejoja, jog slaugytoja dirbti ir geriau, ir įdomiau. Slaugos administratorei tenka didelė atsakomybė už viską: už kažkieno nepavalytas grindis, nepadarytą darbą, už ne laiku ir ne vietoje pasakytą netinkamą žodį.

„Man patinka tas darbas, noriu jį dirbti, nes jaučiuosi savo vietoje. Galiu dirbti ir sesute, ir administratore – jokio darbo nebijau“, - sako Asta.

Jaunystėje išmokusi didžiausią dėmesį skirti darbui, Asta nepamiršta ir savo šeimos. Drauge su muzikantu Romualdu užaugino dukrą Tomą. Įgijusi edukologijos mokslų diplomą, duktė dirba Šiaulių savivaldybės Aplinkosaugos skyriuje. Močiutės dėmesio reikia ir vaikaičiams Gintarei ir Pauliui. Reikia ne tik švelnumo, rūpesčio, pagalbos, reikia ir humoro jausmo, kuriuo vyresnioji slaugos administratorė Asta paperka ne tik artimuosius, bet ir kolegas.

ALVYDAS DOMARKAS,

Nėštumo patologijos skyriaus vedėjas

Vardas suteiktas 2019 m.

„Buvau maloniai nustebintas, sulaukęs tokio pripažinimo ir sudvejojau, ar tikrai esu vertas, juk tiek puikių gydytojų ligoninėje dirba“

Šis pavasaris akušeriui ginekologui Alvydui Domarkui  nestokoja siurprizų. Neseniai jam buvo suteiktas Lietuvos akušerių ginekologų draugijos (LAGD) nario garbės vardas. „Kai vėl paklausė kažkokių duomenų, galvojau, kad dėl to paties“, - šypsosi gydytojas, prisiminęs neįtikėtiną žinią, kad jam bus suteikiamas dar vienas garbingas apdovanojimas –  Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas ir  įteikiamas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo Garbės ženklas.

Alvydas Domarkas gimė 1954 metais Plungės rajone Kulių kaime, baigė Kulių vidurinę mokyklą. Iki šiol gydytojas nepamiršta puikių fizikos ir chemijos mokytojų, kurie rengė mokinius ne tik olimpiadoms, bet ir gyvenimui. Mokytojai paskatino ir rinktis mediciną. „Dviese su draugu važinėdavome į akušerių-ginekologų būrelį ir svajojome rinktis profesiją tarp terapijos ir operacijų, kokia ir yra ginekologija“, - sako gydytojas.

Mokytis Alvydas išvyko į Kauną ir baigė anuometinį Kauno medicinos institutą. Studijų metais sukūrė šeimą su pediatre Violeta ir paskyrimus gavo Šiauliuose.

Alvydas Domarkas Respublikinėje Šiaulių ligoninėje pradėjo dirbti   1978 metų rugpjūtyje gydytoju akušerio ginekologu. Po mėnesio jis jau Akušerijos ginekologijos klinikos Gimdymo skyriaus vedėjas. Nuo 1982 metų -  Moters ir vaiko klinikos Nėštumo patologijos skyriaus vedėjas ir tose pareigose dirba iki šiol. Moters ir vaiko klinikos Moterų konsultacijų poliklinikoje papildomu darbo krūviu dirba gydytojo akušerio ginekologo pareigose.

Darbo Nėštumo patologijos skyriuje išties daug. Per metus jame pabuvoja apie du tūkstančiai nėščiųjų, atliekama apie 200 planinių Cezario pjūvio operacijų. Apie 70 operacijų atlieka pats skyriaus vadovas.  

Dirbti gydytojui teko visuose trijuose Šiauliuose buvusiuose gimdymo namuose. Jaunystėje dar teko dirbti senuosiuose gimdymo namuose V. Kudirkos gatvėje. Vėliau buvo pasatyti Gimdymo namai  laukuose-Architektų gatvėje. Jau ir jų nebėra – beveik dešimtmetį moterys gimdo naujoje, jaukioje, modernioje Moters ir vaiko klinikoje.

Skyriaus vadovas stengiasi, kad darbas skyriuje vyktų sklandžiai, kad akušerės laiku gautų ligos istorijas ir sklandžiai planuotų tolesnę veiklą.

Džiaugiasi gydytojas ir užaugusiomis dukromis. Vyresnioji Laura įsigijo farmakologės specialybę ir dirba Kaune. Jaunėlė Indrė Domarkaitė-Jakovlevė – odos ir venerinių ligų gydytoja dirba Respublikinės Šiaulių ligoninės Odos ir veneros ligų centre.

Už nepriekaištingą darbą 2019 m. akušeriui ginekologui Alvydui Domarkui suteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas ir įteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo Garbės ženklas.

MARGARITA VALŪNIENĖ,

Moters ir vaiko klinikos vadovo pavaduotoja

Vardas suteiktas 2019 m.

„Svarbios visos sritys, tačiau vaikų ligų gydytojos darbas arčiausiai širdies“

Šiauliuose gimusi ir užaugusi dr. Margarita Valūnienė ir po studijų Kauno medicinos akademijoje grįžo gyventi ir dirbti į Šiaulius, kur gyveno tėvai, seneliai.  Gydytoja sako, jog jau vaikystėje žinojo, kad bus gydytoja, tad, baigusi anuometinę 14 vidurinę mokyklą (dabar Lieporių gimnazija) ir pasirinko būti gydytoja, nors domino ir vadyba. Margarita pateikė dokumentus ir į anuometinį Kauno medicinos universitetą, ir  Šiaulių universitetą, kur ketino studijuoti viešąjį administravimą. Įstojo į abi aukštąsias mokslo įstaigas, tad teko rinktis. Margarita pasirinko mediciną, bet tada dar nežinojo, jog administravimo žinių gyvenime jai taip pat labai prireiks.

Kauno medicinos akademijoje Margarita Valūnienė baigė vaikų ligų internatūrą ir pasirinko vaikų endokrinologijos rezidentūrą. Tačiau tuo mokslai nepasibaigė. Jauna gydytoja, atvykusi dirbti į Šiaulius, kur dirbo vaikų pediatre ir vaikų endokrinologe, įstojo į doktorantūrą. „Tai buvo sunkus laikas, nes Šiauliuose likdavo ir vyras, gydytojas anesteziologas Darius, ir mažutė pirmagimė dukra Urtė“, - prisimena įtampos kupinus jaunystės metus gydytoja, dabar jau auginanti ne tik pirmakursę dukrą Urtę, studijuojančią Sveikatos mokslų universitete farmakologiją, bet ir pirmaklasį sūnų Pijų. 

2008 metais apsigynusi darbą „Mažų pagal nėštumo trukmę vaikų augimas iki 6 metų ir ankstyvi metaboliniai pokyčiai“ ir gavusi mokslinį laipsnį, gydytoja nepamiršo šios temos, stebi šį darbą, nes jis tęsiamas ir toliau. Tik tolimesnį šių vaikų, kuriems dabar 18-20 metų, augimą ir vystymąsi stebi kitų sričių specialistai, ginekologai.

Įgijusi medicinos mokslų daktarės laipsnį dr. Margarita Valūnienė tęsė darbą Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikoje, kur jai patikėtos klinikos vadovo pavaduotojos pareigas. Gydytoja atsakinga už Vaikų ligų profilio klinikos veiklą. Be administracinio darbo gydytoja dirba ir vaikų endokrinologe Vaikų konsultacijų poliklinikoje, ir budinčia pediatre Vaikų ligų skyriuje.

Iki šiol dr. Margaritai Valūnienei tenka dirbti ir gydytojos, ir administratorės darbą. Gydytoja sako, jog jai svarbios visos sritys, tačiau vaikų gydytojos darbas –arčiausiai širdies.  Gydytoja yra stropi, pareiginga, reikli sau ir kitiems , jautri pacientams, nuoširdi kolegoms. 2019 m. M. Valūnienei suteiktas Nusipelniusios Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas ir suteiktas Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo Garbės ženklas.

VIDA DOMINAUSKAITĖ,

Anesteziologijos-operacijų skyriaus  vyresnioji slaugos administratorė

Vardas suteiktas 2019 m.

„Labai smagu būna sutikti sveiką, geros nuotaikos žmogų, kuris prieš kurį laiką visas sulaužytas gulėjo ant operacinės stalo“

Nors Vida Dominauskaitė 1956 m. gimė Krasnojarske (Rusija), tačiau pati sakosi yra šiaulietė, kur ir užaugo, baigė mokslus, pasirinko profesiją ir iki šiol dirba tą patį medikės darbą.

Tetos pavyzdžio įkvėpta Vida Dominauskaitė įstojo į anuometinę Šiaulių medicinos mokyklą ir, baigusi ją, nusprendė likti Šiauliuose ir dirbti ligoninėje.

Anuometinis ligoninės vadovas, šviesios atminties Zigmas Vaišvila jaunai specialistei pasiūlė medicinos sesers darbą operacinėje.

„Labai nustebau, nes visai neturėjau patirties“, - prisimena V. Dominauskaitė.

Darbui operacinėje reikėjo ne tik patirties, bet ir žinių, tad Vida vyko į trijų mėnesių kursus Vilniuje. 

Vida Dominauskaitė nuo 1977 metų rugpjūčio 1 dienos pradėjo dirbti Respublikinės Šiaulių ligoninės operacinėje medicinos seserimi. Patiko komandinis darbas operacinėje, kur slaugytojai tenka labai svarbus ir atsakingas vaidmuo. 1982 metų lapkričio 17 dieną V. Dominauskaitei suteikta I operacinės medicinos sesers kvalifikacijos kategorija.

Nutiko taip, kad Operacijų-anesteziologijos skyriaus vyresnioji slaugytoja išėjo iš darbo. Ligoninės vadovas šias pareigas pasiūlė Vidai. „Sutikau laikinai būti operacinės vyresniąja seserimi. Tas laikinai truko penkerius metus, tada įdarbino visam“, - pasakoja Vida. 

Tad nuo 1984 metų balandžio 3 dienos Vida Dominauskaitė paskirta operacinės vyresniąja medicinos seserimi, papildomai dirba medicinos seserimi operacinėje. Nuo 1999 metų gruodžio 1 dienos dirba Anesteziologijos-operacijų skyriuje vyresniąja  slaugos administratore ir papildomai - operacinės slaugytoja. Darbe ji pasižymi profesine kompetencija, sąžiningumu, gebėjimu rūpintis kitais. Vida yra pelniusi tiek personalo ir ligoninės vadovybės autoritetą ir pasitikėjimą.

Respublikinės Šiaulių ligoninės Anesteziologijos-operacijų skyriuje yra 10 modernių operacinių, kurių veikla ypač tobulėjo ir plėtėsi nuo 1990 metų.  Skyriuje dirba 24 operacinės slaugytojos, 25 anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojos, 25 pagalbinės operacinės darbuotojos, 15 gydytojų anesteziologų-reanimatologų. Už viso šio kolektyvo darbą tenka atsakyti skyriaus vedėjui anesteziologui-reanimatologui Gintautui Gaupšui ir, žinoma, vyresniajai slaugos administratorei Vidai Dominauskaitei, ypač pasiilgstančiai darbo operacinėse. Bet tam nebėra laiko, nes administratorės darbo, tobulėjant darbui operacinėse, vis daugėja.  1919 metais už pasiaukojantį darbą V. Dominauskaitei suteiktas Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo vardas ir apdovanota Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo garbės ženklu.

 

 

 

Paskutinė atnaujinimo data: 2019-05-21